Slapukų nustatymai x

Po Kalėdų ir Naujų metų mūsų parduotuvės "apmiršta". Sumažėja ir vietinių ir turistų - nedidelio srauto rusakalbių dar sulaukiam apie sausio vidurį, kai jie švenčia "Senuosius, Naujuosius metus". Po to iki pavasario būna labai ramu, tuo metu net išleidžiam atostogauti darbuotojus, kuriems dar liko atsostogų nuo vasaros. Taigi, turime daugiau laisvo laiko naujiems projektams generuoti, pabaigti užmestus darbus ar atostogauti. Mielai, tačiau kitas šio laikotarpio aspektas - lėšų trūkumas, kai tenka jungti "aukštojo pilotažo" įgūdžius, kad laiku sumokėti mokesčius ir algas ir kt. Su šiuo liūdnuoju aspektu, kai tenka save labai riboti ir susijusiu "ežiuko" istorija. Taigi, gražią penktadienio popietę sulaukiau bičiulio, gintaro meistro vizito. Jis atnešė įpratą užsakymą ir tuo pačiu pasiteiravo ar nenorėtumėm pirkti gintaro grynuolio. Gintaro gabalai labai "medžiojamas" grobis, didesni pasitaiko labai retai - dažniausiai užslepiami kol neprispiria nepriteklius ir saulę pamato tik tada kai labai labai prireikia (nekalbu apie didmenininkus). -"Bent jau pažiūrėsiu", - atsakiau ir iš ant petį užmestos kuprinės jis ištraukė polietileno maišelį, kuriame ilsėjosi 700 gr. "gražuolis".  Kaina, be abejo,taip pat graži, todėl, sukaupusi valią, pasakiau - ne. -"Ne, tai ne, - atsakė meistras, - kaip tu manai, ką man su juo daryti? Žinai jis man toks į ežiuką panašus. Gal padaryti jam kojytes iš varinės vielos, spygliukus, ir ežiuką iš jo padaryti?". Net nepajutau, kaip atskaičiavau pinigus ir atėmiau maišelį...  Net kojas pakirto kai pabandžiau įsivaizduoti nukankintą, ežiuku paverstą gintarą... Geriau jau pati klauno kostiumu po senamiestį vaikščiočiau apsirengusi... Tai štai, mano ežiukas, kol kas ramiai tūno komodoje, deramai suvyniotas į drobulės atraižą. Laukiu, kol pailsės, "nusigaruos" ir  tada abu pasitarsim, kuo jis norėtų tapti. :)