Krepšelis
0 0Prekių nėra
Nemokamas pristatymas !
Pristatymas
0,00 €
Viso
Produktas sėkmingai pridėtas į pirkinių krepšelį
Kiekis
Viso
Krepšelyje yra 0 elementų. Krepšelyje yra 1 elementas.
Prekės viso
(su mok.)
Viso pristatymas (su mok.)
Nemokamas pristatymas !
Viso
(su mok.)
Lietuviškasis auksas neturi karatų, bet yra ypač vertingas ir unikalus. Lietuviai savo auksu vadina gintarą, kuris vienintelis iš 250 pasaulyje randamų gintaro rūšių sudėtyje turi iki 8 proc. gintaro rūgšties, o Baltijos jūra – vienintelė jūra, į krantus išmetanti gintaro.
Gintaras žinomas nuo neatmenamų laikų. Įvairios tautos, kurioms buvo žinomas gintaras, jo kilmę apipynė legendomis ir mitais. Ilgai buvo manoma, kad pirmasis gintarą, kaip degią sukietėjusią medžių dervą, aprašė Homeras „Odisėjoje“(VII a. prieš Kristų). Tačiau atrastas dar ankstesnis gintaro paminėjimas ant asiriško obelisko, saugomo Britų muziejuje. Dantiraštis priklauso X amžiui prieš Kristų.
Apie gintaro atsiradimą daug versijų turėjo mokslininkai bei to meto išminčiai. Platonas (427–347 m.pr.m.e.) manė gintarą ir magnetą esant vienos kilmės. Gintaras įsielektrina nuo trinties ir traukia smulkius ir lengvus daiktus, taip pat kaip ir magnetas. Graikų filosofas Sofoklis manė, kad gintaras susidarė iš Meleagrą apverkusių paukščių ašarų. Ninėjus buvo įsitikinęs, kad gintaras tai saulės spindulių koncentratas, kurį jūra išmeta į krantą. Asurabis rašė, kad gintaras susidaro saulei įkaitinus Atlanto vandenyno dugną, esantį prie Cefizio salos.
Dažnas lietuvis, paklaustas iš kur jūroje atsirado gintaras, papasakos apie nelaimingą deivės Jūratės ir žvejo Kastyčio meilę. Dievas Perkūnas, sužinojęs, kad paprastas mirtingasis Žemės sūnus, išdrįso palytėti vandenų dievaitę, sviedė žaibą ir sudaužė jūroje stovėjusią Jūratės gintarinę pilį, o jos mylimą Kastytį ir jo laivą nuskandino. Nuo to laiko jūros bangos vis į krantą išplauna gintaro rūmų skeveldras-gintarą.
Gintaras nuo seno vartojamas medicinoje. Jau senovės graikų gydytojas Hipokratas(460-377 m.pr.Kr) savo veikaluose aprašė gydomąsias gintaro ypatybes ir jo vartojimo būdus. Šiomis žiniomis mokslininkai naudojosi iki pat viduramžių. Senovės Romoje gintaras vartotas kaip vaistas ir apsisaugojimo priemonė nuo įvairių ligų ir beprotystės.
Garsusis daktaras Avicena gintaru gydė beveik visas žinomas ligas. Jis mėgo gintarą derinti su įvairiais mineralais, gydomaisiais augalais, medumi.
Rytų kraštuose buvo tikima, kad gintaro dūmai stiprina žmogaus dvasią, suteikia drąsos. “Gintaro sirupas” – gintaro rūgšties ir opiumo mikstūra – Kinijoje vartotas kaip raminamoji antispazminė priemonė.
Viduramžiais gintaro karolius žmonės nešiojo gydydami geltą, turtingi miestiečiai gintaro dūmais gindavosi nuo atsėlinančio maro.
Turtingiausi malonumų trokštantys Europos monarchai savo rūmuose būdavo įsirengę gintaro kambarius. Visi žinome apie legendomis apipintą, karo metu pradingusį, gintaro kambarį, kurį Prūsijos princas Frydrichas Vilhelmas 1716 m. padovanojo Rusijos valdovui Petrui I. Jis nerastas iki šiol.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, gintaras naudotas įvairioms ligoms gydyti. Carinėje Rusijoje ir Lietuvoje, auklės turėjo nešioti gintaro karolius - manyta, kad jie apsaugos jas ir vaikus nuo ligų. Lietuviai gintarą nuo seno naudoja smilkalams.
Iki pat XIX a, pabaigos, receptuose ir alchemikų užrašuose sutinkami terminai „Oleum succini“ (gintaro aliejus), „Balsamum succini“ (gintaro balzamas), Extractum succini(gintaro ekstraktas).
18 a. M.Lomonosovas pirmasis moksliškai įrodė augalinę gintaro kilmę. Nepaisant pirmųjų mokslinių organinių gintaro kilmės įrodymų, buvo ir tokių, kurie teigė, kad gintaras susidarė iš bičių medaus, kuris su medžiais pateko į dirvą ir veikiamas sieros rūgšties sukietėjo (Ž. L. Biufonas, 1783 m.), K. Žirtaneris 1787 m. rašė, kad gintaras yra augalinis aliejus, suneštas didžiųjų miško skruzdžių ir veikiamas skruzdžių rūgšties sukietėjęs, būta aiškinimų, kad gintaras susidarė iš nežinomų jūros gyvūnų taukų.
Gintaro priemaišose aptinkami 24 cheminiai elementai (Y, V, Mn, Cu, Ti, Zr, Al, Si, Mg, Ca, Fe, Nb, P, Pb, Zn, Cr, Ba, Co, Na, Sr, Sn, Mo, Yb), 12 kurių rasta Baltijos gintare. Svarbu, kad būtent Baltijos gintare rasta, aukso ir natrio ir nerasta sunkiųjų metalų, kurių sudėtis gintare, randamam kituose pasaulio kampeliuose, neleidžia naudoti šio gintaro medicininiais ir kosmetiniais tikslais.
Švedų chemikas J.J. Berzelius nustatė, kad gintaras susideda iš lakiųjų aromatinių aliejų, dviejų rūšių tirpstančios dervos, gintaro rūgšties ir 90 proc. netirpstančios dalies. Baltijos gintare randamas didžiausias gintaro rūgšties kiekis - nuo 3 iki 8 proc. Permatomam gintare jos randama nuo 3.2 iki 4.5 proc., o pvz. gintaro žievieje net iki 8.2 proc.
Iškastas grynas gintaras gali gyvuoti iki 300 metų, tačiau vėliau jis suyra.
Gintaras turi daugiau nei 30 pavadimų, dažnai kiekvienas jų atspindi kokią nors gintaro ypatybę ar sąvybę.
Persų kalboje gintaras - „kachruba“ (pritraukiantis šiaudą), senovės germanų „glios“ apibūdina gintaro spindesį ir skaidrumą, vokiečių kaboje „bernstein“ (degantis akmuo), dėl jo sąvybės degti ugnyje, vengrų „gyanta“ dabartinėje vengrų kalboje reiškia „pušų sakai“.
Angliškas „amber“ siejamas su arabišku žodžiu „ambra“ - kašalotų žarnyno išskiriama medžiaga, dažniausiai randama pakrantėse ir naudojama parfumerijoje - gintarą taip pat išplauna jūros bangos ir nuo seno jis buvo naudojamas kaip smilkalas.
Lietuvių pavadinimas „gintaras“ kilęs nuo žodžio ginti, apsaugoti nuo ligų ir blogos akies. Nuo seno iš gintaro buvo gaminami apsauginiai amuletai, ginantys nuo ligų ir nelaimių.
Graikiškas gintaro vardas „electron“, nusako pačią jo esmę, prigimtinį kodą.
Pasaulyje žinoma virš 200 gintaro rūšių ir kasmet vis atrandama naujų. Išskyrus Antarktidą, gintaro šiuo metu randama visuose žemynuose. Tačiau tik retas gintaras, kuris buvo atrastas pastaruoju metu, turi ekonominę svarbą. Kreidos periode susiformavusio gintaro (Libano, Jordanijos, Ispanijos, Birmos) tyrimai, davė netikėtų rezultatų, susijusių su evoliucija. 130 mln. metų senumo Jordanijos gintare (ankstyvasis kreidos periodas) buvo aptiktos musių ir uodų šeimos, kurios randamos ir Baltijos gintare (50–35 mln. metų) ir vis dar egzistuoja šiais laikais, visiškai nepakitusios. Tai įrodo, kad vabzdžių evoliucija prasidėjo daug anksčiau nei buvo manyta anksčiau.
Vertingiausiu laikomas Baltijos gintaras susidaręs iš Araucariaceae šeimai priklausiusių pušų rūšies Pinus succinifera.
Natūralus gintaras yra padengtas plona žievele, kurią nušlifavus, atsiskleidžia skirtingų spalvų paletė. Iš viso išskiriamos 7 pagrindinės spalvų grupės ir apie 300 jų atspalvių. Gintaras pasižymi didele spalvų įvairove, bet dažniausia Baltijos gintaro spalva yra geltona arba šviesiai gelsva. Jo spalvos kinta nuo baltos, geltonos iki rudos, raudonos, taip pat yra žalsvo, melsvo, pilko, netgi juodo gintaro. Dar daugiau yra subtilių atspalvių, tarpusavio derinių. Gintaras gali būti visiškai skaidrus arba visai nepermatomas. Ne visada gintaras būna vienspalvis, yra unikalių dviejų ir daugiau spalvų bei atspalvių derinių, raštų, kartais jie sudaro net puikiausias menines kompozicijas. Tai gintarui suteikia patrauklumo, žavesio ir unikalumo.
Gintaras gali būti visiškai skaidrus, arba visiškai nepermatomas. Optiškai izotropinis. Ore gintaras dega skaisčia, smarkiai rūkstančia liepsna, skleidžia malonų, pušų sakus primenantį aromatą. Lydosi apytikriai 375 laipsnių C temperatūroje. Trinamas įsielektrina neigiamai.
Gintaras šventas ne tik lietuviams – juo žavimasi visame pasaulyje.
Budistai gintarą saugo vienuolynuose kaip brangią relikviją, be to, tai investicija, kuri nenuvertės. Pietryčių Azijos šalyse, į kurias gintaro dirbiniai vežami dideliais kiekiais, apie jį žino daugiau negu mes.
Šiandieninė tradicinės kinų medicinos farmacija žolinę fitoterapiją papildo gintaru. Perka jį dideliais kiekiais nuo Baltijos, nes tik Baltijos gintaras garsėja didelia gintaro rūgšties koncentracija. Gintaro rūgštis, pasižyminti priešuždegiminėmis, antikancerogeninėmis, imunitetą stiprinančiomis savybėmis, yra naudojama kosmetikoje gaminant pudrą, kremą, ir kitus kosmetinius produktus, bei medicinoje, kuriant priešvėžinius ir kitokius medikamentus.
Kodėl Baltijos jūros gintaras taip masina kinus? Šis organinės kilmės mineralas tarsi magnetas traukia pirmiausia dėl to, kad labai tinka kinų energetikai, kurią jie dažniausiai puoselėja įvairiausiomis iškasenomis. Todėl vos tik kinus pasiekia kalbos apie mūsų šalyje esančius milžiniškus gintaro luitus, jie kaipmat nuperkami ir išgabenami į Kiniją. Kinai taikosi ir į Rusijos kasyklas ir moka didžiulius pinigus net keleriems metams į priekį, o jų samdyti specialistai aktyviai ieško įvairiausio gintaro. Rusijos televizijos žurnalistai viename dokumentiniame filme pateikė versiją, kad dėl Baltijos pajūryje rasto gintaro vis dažniau tarpusavyje aršiai kaunasi vadinamosios Kinijos triados. Sklando kalbos, kad kinai perka ir milžiniškus Italijos fabrikus, kuriuose gintaras apdirbamas.
Lietuvoje, per metus aptinkama apie 200 kilogramų šio organinio mineralo.Tolimoje senovėje Pempių kaimas, esantis šalia Priekulės (Klaipėdos r.), buvo bene pirmoji gintaro kasinėjimo vieta. Anksčiau prekyba gintaru buvo ypač kontroliuojama. Gintarą rinkti galėjo tik tie asmenys, kurie turėjo specialią licenciją. Iki XIII a. dažniausiai buvo renkamas ant kranto išplautas gintaras, vėliau pajūrio gyventojai išmoko ilgakočiais graibštais žvejoti jį jūroje. Dažniausiai būdavo dirbama naktį, ant aukšto kalno ar medyje uždegus dervos statinę pakrantei apšviesti. Dar vėliau gintarą gaudyta tinklais, seklesnėse vietose – specialiais kabliais. Kuršių marių žvejai gintarą graibė iš marių dugno kesele – iš dviejų valčių dugnu traukiamu tinklu su kabliais, kurie ardydavo dugną ir išjudindavo gintaro gabalus. Nuo dugno pakeltas gintaras patekdavo į traukiamą tinklą. Toks gintaro gavybos būdas naudotas tik Kuršių nerijoje.
Tačiau gintarą rinkti ir gaudyti buvo galima ne visada. XIII a. gintaro gavyba buvo monopolizuota kryžiuočių. Vietos gyventojai, daugelį amžių iki tol rinkę gintarą ir juo prekiavę, nebeteko šios teisės – visas surinktas gintaras turėjo būti atiduodamas valdžiai. Buvo net uždrausta vaikščioti pajūriu. Vėliau Prūsijoje iki pat XIX a. pradžios gyvavo specialiai įkurtas Gintaro teismas, žiauriai baudęs už gintaro pasisavinimą: gintaro vagis buvo rakinamas prie gėdos stulpo, išplakamas, ištremiamas visam laikui iš šalies, pakariamas, net laužomas ratu. Kuršo baronai taip pat išnaudojo pajūrio valstiečius ir žvejus, versdami juos rinkti gintarą ir atiduoti valdžiai.
Gintaras išgyveno visokių laikų - būna laikas, kai gintaro kaina viršija sidabro ar aukso kainą, buvę ir tokių laikų, kai jį naudodavo kaip kurą. Žinovai prognozuoja, kad gintaras, o ypač stambesni jo gabalai ar dirbiniai, greitu laiku gali tapti retenybe. Daugelis mėgėjų ar kolekcionierių stengiasi įsigyti jų dabar, nes kainos nuolat kyla o pasiūla mažėja.
Bene didžiausia privačia gintaro kolekcija mūsų šalyje gali pasigirti prezidento Algirdo Brazausko našlė Kristina Brazauskienė. Jos prezidentinėje viloje Turniškėse yra bemaž 130 stambių neapdirbtų gintarų.
Gintaras žinomas nuo neatmenamų laikų. Įvairios tautos, kurioms buvo žinomas gintaras, jo kilmę apipynė legendomis ir mitais. Ilgai buvo manoma, kad pirmasis gintarą, kaip degią sukietėjusią medžių dervą, aprašė Homeras „Odisėjoje“(VII a. prieš Kristų). Tačiau atrastas dar ankstesnis gintaro paminėjimas ant asiriško obelisko, saugomo Britų muziejuje. Dantiraštis priklauso X amžiui prieš Kristų.
Apie gintaro atsiradimą daug versijų turėjo mokslininkai bei to meto išminčiai. Platonas (427–347 m.pr.m.e.) manė gintarą ir magnetą esant vienos kilmės. Gintaras įsielektrina nuo trinties ir traukia smulkius ir lengvus daiktus, taip pat kaip ir magnetas. Graikų filosofas Sofoklis manė, kad gintaras susidarė iš Meleagrą apverkusių paukščių ašarų. Ninėjus buvo įsitikinęs, kad gintaras tai saulės spindulių koncentratas, kurį jūra išmeta į krantą. Asurabis rašė, kad gintaras susidaro saulei įkaitinus Atlanto vandenyno dugną, esantį prie Cefizio salos.
Dažnas lietuvis, paklaustas iš kur jūroje atsirado gintaras, papasakos apie nelaimingą deivės Jūratės ir žvejo Kastyčio meilę. Dievas Perkūnas, sužinojęs, kad paprastas mirtingasis Žemės sūnus, išdrįso palytėti vandenų dievaitę, sviedė žaibą ir sudaužė jūroje stovėjusią Jūratės gintarinę pilį, o jos mylimą Kastytį ir jo laivą nuskandino. Nuo to laiko jūros bangos vis į krantą išplauna gintaro rūmų skeveldras-gintarą.
Gintaras nuo seno vartojamas medicinoje. Jau senovės graikų gydytojas Hipokratas(460-377 m.pr.Kr) savo veikaluose aprašė gydomąsias gintaro ypatybes ir jo vartojimo būdus. Šiomis žiniomis mokslininkai naudojosi iki pat viduramžių. Senovės Romoje gintaras vartotas kaip vaistas ir apsisaugojimo priemonė nuo įvairių ligų ir beprotystės.
Garsusis daktaras Avicena gintaru gydė beveik visas žinomas ligas. Jis mėgo gintarą derinti su įvairiais mineralais, gydomaisiais augalais, medumi.
Rytų kraštuose buvo tikima, kad gintaro dūmai stiprina žmogaus dvasią, suteikia drąsos. “Gintaro sirupas” – gintaro rūgšties ir opiumo mikstūra – Kinijoje vartotas kaip raminamoji antispazminė priemonė.
Viduramžiais gintaro karolius žmonės nešiojo gydydami geltą, turtingi miestiečiai gintaro dūmais gindavosi nuo atsėlinančio maro.
Turtingiausi malonumų trokštantys Europos monarchai savo rūmuose būdavo įsirengę gintaro kambarius. Visi žinome apie legendomis apipintą, karo metu pradingusį, gintaro kambarį, kurį Prūsijos princas Frydrichas Vilhelmas 1716 m. padovanojo Rusijos valdovui Petrui I. Jis nerastas iki šiol.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, gintaras naudotas įvairioms ligoms gydyti. Carinėje Rusijoje ir Lietuvoje, auklės turėjo nešioti gintaro karolius - manyta, kad jie apsaugos jas ir vaikus nuo ligų. Lietuviai gintarą nuo seno naudoja smilkalams.
Iki pat XIX a, pabaigos, receptuose ir alchemikų užrašuose sutinkami terminai „Oleum succini“ (gintaro aliejus), „Balsamum succini“ (gintaro balzamas), Extractum succini(gintaro ekstraktas).
18 a. M.Lomonosovas pirmasis moksliškai įrodė augalinę gintaro kilmę. Nepaisant pirmųjų mokslinių organinių gintaro kilmės įrodymų, buvo ir tokių, kurie teigė, kad gintaras susidarė iš bičių medaus, kuris su medžiais pateko į dirvą ir veikiamas sieros rūgšties sukietėjo (Ž. L. Biufonas, 1783 m.), K. Žirtaneris 1787 m. rašė, kad gintaras yra augalinis aliejus, suneštas didžiųjų miško skruzdžių ir veikiamas skruzdžių rūgšties sukietėjęs, būta aiškinimų, kad gintaras susidarė iš nežinomų jūros gyvūnų taukų.
Gintaro niekaip nepavadinsi gyvu organizmu, tačiau savo sudėtimi jis pilnai atitinka gyvo organizmo sudėtį. Jo cheminė formulė C10H16O. 100 gr. gintaro yra 81 g. anglies, 7.3 g. vandenilio, 6.34 g. deguonies, truputis sieros, azoto ir mineralinių junginių.
Gintaro priemaišose aptinkami 24 cheminiai elementai (Y, V, Mn, Cu, Ti, Zr, Al, Si, Mg, Ca, Fe, Nb, P, Pb, Zn, Cr, Ba, Co, Na, Sr, Sn, Mo, Yb), 12 kurių rasta Baltijos gintare. Svarbu, kad būtent Baltijos gintare rasta, aukso ir natrio ir nerasta sunkiųjų metalų, kurių sudėtis gintare, randamam kituose pasaulio kampeliuose, neleidžia naudoti šio gintaro medicininiais ir kosmetiniais tikslais.
Švedų chemikas J.J. Berzelius nustatė, kad gintaras susideda iš lakiųjų aromatinių aliejų, dviejų rūšių tirpstančios dervos, gintaro rūgšties ir 90 proc. netirpstančios dalies. Baltijos gintare randamas didžiausias gintaro rūgšties kiekis - nuo 3 iki 8 proc. Permatomam gintare jos randama nuo 3.2 iki 4.5 proc., o pvz. gintaro žievieje net iki 8.2 proc.
Iškastas grynas gintaras gali gyvuoti iki 300 metų, tačiau vėliau jis suyra.
Gintaras turi daugiau nei 30 pavadimų, dažnai kiekvienas jų atspindi kokią nors gintaro ypatybę ar sąvybę.
Persų kalboje gintaras - „kachruba“ (pritraukiantis šiaudą), senovės germanų „glios“ apibūdina gintaro spindesį ir skaidrumą, vokiečių kaboje „bernstein“ (degantis akmuo), dėl jo sąvybės degti ugnyje, vengrų „gyanta“ dabartinėje vengrų kalboje reiškia „pušų sakai“.
Angliškas „amber“ siejamas su arabišku žodžiu „ambra“ - kašalotų žarnyno išskiriama medžiaga, dažniausiai randama pakrantėse ir naudojama parfumerijoje - gintarą taip pat išplauna jūros bangos ir nuo seno jis buvo naudojamas kaip smilkalas.
Lietuvių pavadinimas „gintaras“ kilęs nuo žodžio ginti, apsaugoti nuo ligų ir blogos akies. Nuo seno iš gintaro buvo gaminami apsauginiai amuletai, ginantys nuo ligų ir nelaimių.
Graikiškas gintaro vardas „electron“, nusako pačią jo esmę, prigimtinį kodą.
Pasaulyje žinoma virš 200 gintaro rūšių ir kasmet vis atrandama naujų. Išskyrus Antarktidą, gintaro šiuo metu randama visuose žemynuose. Tačiau tik retas gintaras, kuris buvo atrastas pastaruoju metu, turi ekonominę svarbą. Kreidos periode susiformavusio gintaro (Libano, Jordanijos, Ispanijos, Birmos) tyrimai, davė netikėtų rezultatų, susijusių su evoliucija. 130 mln. metų senumo Jordanijos gintare (ankstyvasis kreidos periodas) buvo aptiktos musių ir uodų šeimos, kurios randamos ir Baltijos gintare (50–35 mln. metų) ir vis dar egzistuoja šiais laikais, visiškai nepakitusios. Tai įrodo, kad vabzdžių evoliucija prasidėjo daug anksčiau nei buvo manyta anksčiau.
Vertingiausiu laikomas Baltijos gintaras susidaręs iš Araucariaceae šeimai priklausiusių pušų rūšies Pinus succinifera.
Natūralus gintaras yra padengtas plona žievele, kurią nušlifavus, atsiskleidžia skirtingų spalvų paletė. Iš viso išskiriamos 7 pagrindinės spalvų grupės ir apie 300 jų atspalvių. Gintaras pasižymi didele spalvų įvairove, bet dažniausia Baltijos gintaro spalva yra geltona arba šviesiai gelsva. Jo spalvos kinta nuo baltos, geltonos iki rudos, raudonos, taip pat yra žalsvo, melsvo, pilko, netgi juodo gintaro. Dar daugiau yra subtilių atspalvių, tarpusavio derinių. Gintaras gali būti visiškai skaidrus arba visai nepermatomas. Ne visada gintaras būna vienspalvis, yra unikalių dviejų ir daugiau spalvų bei atspalvių derinių, raštų, kartais jie sudaro net puikiausias menines kompozicijas. Tai gintarui suteikia patrauklumo, žavesio ir unikalumo.
Gintaras gali būti visiškai skaidrus, arba visiškai nepermatomas. Optiškai izotropinis. Ore gintaras dega skaisčia, smarkiai rūkstančia liepsna, skleidžia malonų, pušų sakus primenantį aromatą. Lydosi apytikriai 375 laipsnių C temperatūroje. Trinamas įsielektrina neigiamai.
Gintaras šventas ne tik lietuviams – juo žavimasi visame pasaulyje.
Budistai gintarą saugo vienuolynuose kaip brangią relikviją, be to, tai investicija, kuri nenuvertės. Pietryčių Azijos šalyse, į kurias gintaro dirbiniai vežami dideliais kiekiais, apie jį žino daugiau negu mes.
Šiandieninė tradicinės kinų medicinos farmacija žolinę fitoterapiją papildo gintaru. Perka jį dideliais kiekiais nuo Baltijos, nes tik Baltijos gintaras garsėja didelia gintaro rūgšties koncentracija. Gintaro rūgštis, pasižyminti priešuždegiminėmis, antikancerogeninėmis, imunitetą stiprinančiomis savybėmis, yra naudojama kosmetikoje gaminant pudrą, kremą, ir kitus kosmetinius produktus, bei medicinoje, kuriant priešvėžinius ir kitokius medikamentus.
Kodėl Baltijos jūros gintaras taip masina kinus? Šis organinės kilmės mineralas tarsi magnetas traukia pirmiausia dėl to, kad labai tinka kinų energetikai, kurią jie dažniausiai puoselėja įvairiausiomis iškasenomis. Todėl vos tik kinus pasiekia kalbos apie mūsų šalyje esančius milžiniškus gintaro luitus, jie kaipmat nuperkami ir išgabenami į Kiniją. Kinai taikosi ir į Rusijos kasyklas ir moka didžiulius pinigus net keleriems metams į priekį, o jų samdyti specialistai aktyviai ieško įvairiausio gintaro. Rusijos televizijos žurnalistai viename dokumentiniame filme pateikė versiją, kad dėl Baltijos pajūryje rasto gintaro vis dažniau tarpusavyje aršiai kaunasi vadinamosios Kinijos triados. Sklando kalbos, kad kinai perka ir milžiniškus Italijos fabrikus, kuriuose gintaras apdirbamas.
Lietuvoje, per metus aptinkama apie 200 kilogramų šio organinio mineralo.Tolimoje senovėje Pempių kaimas, esantis šalia Priekulės (Klaipėdos r.), buvo bene pirmoji gintaro kasinėjimo vieta. Anksčiau prekyba gintaru buvo ypač kontroliuojama. Gintarą rinkti galėjo tik tie asmenys, kurie turėjo specialią licenciją. Iki XIII a. dažniausiai buvo renkamas ant kranto išplautas gintaras, vėliau pajūrio gyventojai išmoko ilgakočiais graibštais žvejoti jį jūroje. Dažniausiai būdavo dirbama naktį, ant aukšto kalno ar medyje uždegus dervos statinę pakrantei apšviesti. Dar vėliau gintarą gaudyta tinklais, seklesnėse vietose – specialiais kabliais. Kuršių marių žvejai gintarą graibė iš marių dugno kesele – iš dviejų valčių dugnu traukiamu tinklu su kabliais, kurie ardydavo dugną ir išjudindavo gintaro gabalus. Nuo dugno pakeltas gintaras patekdavo į traukiamą tinklą. Toks gintaro gavybos būdas naudotas tik Kuršių nerijoje.
Tačiau gintarą rinkti ir gaudyti buvo galima ne visada. XIII a. gintaro gavyba buvo monopolizuota kryžiuočių. Vietos gyventojai, daugelį amžių iki tol rinkę gintarą ir juo prekiavę, nebeteko šios teisės – visas surinktas gintaras turėjo būti atiduodamas valdžiai. Buvo net uždrausta vaikščioti pajūriu. Vėliau Prūsijoje iki pat XIX a. pradžios gyvavo specialiai įkurtas Gintaro teismas, žiauriai baudęs už gintaro pasisavinimą: gintaro vagis buvo rakinamas prie gėdos stulpo, išplakamas, ištremiamas visam laikui iš šalies, pakariamas, net laužomas ratu. Kuršo baronai taip pat išnaudojo pajūrio valstiečius ir žvejus, versdami juos rinkti gintarą ir atiduoti valdžiai.
Gintaras išgyveno visokių laikų - būna laikas, kai gintaro kaina viršija sidabro ar aukso kainą, buvę ir tokių laikų, kai jį naudodavo kaip kurą. Žinovai prognozuoja, kad gintaras, o ypač stambesni jo gabalai ar dirbiniai, greitu laiku gali tapti retenybe. Daugelis mėgėjų ar kolekcionierių stengiasi įsigyti jų dabar, nes kainos nuolat kyla o pasiūla mažėja.
Bene didžiausia privačia gintaro kolekcija mūsų šalyje gali pasigirti prezidento Algirdo Brazausko našlė Kristina Brazauskienė. Jos prezidentinėje viloje Turniškėse yra bemaž 130 stambių neapdirbtų gintarų.